All Tweets
Ankstesnis:
Kitas:
adam en eva hebben spijt

1.4 Kas išties yra gimtoji nuodėmė ir žmogaus nuopuolis?

Sukūrimas ar atsitiktinumas?

Nors Adomui ir Ievai Dievo buvo duotas visas rojus, jie norėjo dar daugiau. Jų nuodėmės, kaip ir daugumos nuodėmių, priežastis buvo savanaudiškumas. Adomas ir Ieva nepakluso Dievui ir tada pasislėpė (Pr 3:8)Pr 3:8:Išgirdę garsą VIEŠPATIES Dievo, vaikščiojančio sode pavakario vėjeliui dvelkiant, žmogus ir jo žmona pasislėpė nuo VIEŠPATIES Dievo veido tarp sodo medžių. Žmogus tapo atskirtas nuo Dievo. Tai yra nuopuolis į nuodėmę, arba žmogaus nuopuolis, – būdas, kaip nuodėmė atėjo į pasaulį.

Dievas davė žmogui laisvą valią. Gali ką nors mylėti, tik kai turi laisvą valią. Mes galime pasirinkti Dievą, bet taip pat galime jį atstumti, taip nusidėdami. Dėl prigimtinės nuodėmės – nuodėmės, kurią paveldėjome iš Adomo ir Ievos, – mes, žmonės, nebesame tobuli, kaip Dievo buvo numatyta kuriant. Ateidamas į žemę Jėzus  troško pakeisti šią padėtį Krikšto sakramento įsteigimu.

> Daugiau skaityk knygoje

Pirmieji žmonės nutolo nuo Dievo, kai pasirinko nepaisydami Jo valios ir padarė pirmąją, gimtąją, nuodėmę. Mes paveldėjome jų nupuolusį būvį.

Bažnyčios išmintis

Koks buvo pirminis žmogaus būvis pagal Dievo sumanymą?

Sukurdamas vyrą ir moterį, Dievas apdovanojo juos leisdamas ypatingu būdu dalyvauti savo dieviškajame gyvenime, šventume ir teisume. Pagal Dievo sumanymą žmogus neturėjo nei kentėti, nei mirti. Be to, tobula darna viešpatavo pačiame žmoguje, tarp kūrinio ir Kūrėjo, vyro ir moters, taip pat tarp pirmosios žmonių poros ir visos kūrinijos. [KBKS 72]

Ar Dievo plane numatytos žmonių kančios ir mirtis?

Dievas nenori, kad žmonės kentėtų ir mirtų. Pagal pirminį Dievo planą žmogui buvo skirtas rojus: amžinas gyvenimas ir Dievo, žmonių – vyro ir moters – bei jų aplinkos santarvė.

Kartais mes nujaučiame, koks turėtų būti gyvenimas, kokie turėtume būti mes, bet gyvename nepatenkinti savimi, pilni baimių ir nekontroliuojamų aistrų, praradę pirminę darną su pasauliu ir pagaliau su Dievu. Šventajame Rašte šis susvetimėjimas aprašytas pasakojime apie nupuolimą (Pr 3). Dėl padarytos nuodėmės Adomas ir Ieva turėjo išeiti iš rojaus, kur jie gyveno santarvėje su savimi ir Dievu. Sunkus darbas, kančia, mirtingumas ir pagunda nusidėti yra rojaus praradimo žymė. [Youcat 66]

Kaip suvoktina nuodėmės tikrovė?

Žmogaus istorijoje egzistuoja nuodėmė. Šią tikrovę pilnatviškai nušviečia tik dieviškasis Apreiškimas ir pirmiausia visų Išganytojas Kristus, kurio dėka malonė tapo dar apstesnė ten, kur buvo apstu nuodėmės. [KBKS 73]

Kas yra nuodėmė?

Nuodėmės esmė – Dievo atmetimas ir atsisakymas priimti Jo Meilę. Ji pasireiškia Dievo įsakymų nesilaikymu.

Nuodėmė – ne tik klaidingas elgesys; be to, ji nėra psichinė negalia. Giliausia jos esmė yra ko nors gero atmetimas arba sunaikinimas, pagaliau paties Gėrio, Dievo, atmetimas. Didžiausia ir baisiausia nuodėmės dimensija – atskyrimas nuo Dievo, vadinasi – nuo gyvenimo šaltinio. Taigi mirtis taip pat yra nuodėmės padarinys. Tik Jėzus paaiškino neišmatuojamą nuodėmės mastą: Jėzus savo Kūnu patyrė Dievo atmetimą. Jis iškentėjo mirtiną nuodėmės smurtą, kad šis neištiktų mūsų. Tai mes vadiname Atpirkimu. [Youcat 67]

Kokia yra žmogaus pirmosios nuodėmės esmė?

Velnio gundomas žmogus leido nuslopinti savo širdyje pasitikėjimą Kūrėju ir, nepaklusdamas Jam, panoro tapti „kaip Dievas“, tačiau be Dievo ir ne pagal Dievą (Pr 3, 5). Taip Adomas ir Ieva bei visi jų palikuonys tučtuojau prarado pirmapradę šventumo ir teisumo malonę. [KBKS 75]

Kas yra gimtoji nuodėmė?

Gimtoji nuodėmė, su kuria gimsta visi žmonės, yra pirmapradžio šventumo ir teisumo stoka. Tai įgytoji, o ne padarytoji nuodėmė, gimimo sąlygotas būvis, o ne asmeninis aktas. Dėl bendros visų žmonių kilmės ši nuodėmė Adomo palikuonims perduodama drauge su žmogiškąja prigimtimi „ne pakartojant, bet pratęsiant giminę“. Toks perdavimas tebėra slėpinys, kurio iki galo suvokti mes neįstengiame. [KBKS 76]

Kokie yra kiti gimtosios nuodėmės padariniai?

Po gimtosios nuodėmės žmogiškoji prigimtis nebuvo visiškai sugadinta, tačiau buvo pažeistos jos prigimtinės galios, ji tapo pavaldi neišmanymui, kančiai, mirties galiai ir linksta į nuodėmę. Toks polinkis vadinamas geismingumu. [KBKS 77]

Ar gimtoji nuodėmė verčia mus nusidėti?

Ne. Tačiau žmogų gimtoji nuodėmė smarkiai sužeidė, todėl jis turi polinkį nusidėti. Bet su Dievo pagalba jis sugeba daryti gera.

Mes niekada neturėtume daryti jokios nuodėmės. Tačiau iš tikrųjų nuolat nusidedame, nes esame silpni, neišmanėliai ir sugundomi. Beje, priverstinis, ne savo valia padarytas, blogis nėra nuodėmė, kadangi nuodėmė yra laisva valia daromas blogis. [Youcat 69]

 

Štai ką sako Bažnyčios Tėvai

Žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą; bet nuodėmė sudarkė paveikslo grožį, prislėgdama sielą aistringais norais. O Dievas, kuris sukūrė žmogų, yra tikras gyvenimas. Todėl kai žmogus prarado savo panašumą į Dievą, jis prarado dalyvavimą tikrame gyvenime; tokiam atskirtam ir atitolusiam nuo Dievo žmogui neįmanoma mėgautis dieviškojo gyvenimo palaima. [Šv. Bazilijus, Asketiški darbai, 1 sk. (MG 31, 869)]

Štai ką sako popiežiai

Gimtoji nuodėmė? Kuo mes dėti, kad Adomas ir Ieva nusidėjo?

Nuodėmė yra kaltė, už kurią žmogus turi asmeniškai atsakyti. Todėl gimtoji nuodėmė – tai ne asmeninė nuodėmė, bet nuodėminga žmonijos būsena, į kurią patenka ir asmeniškai dar nenusidėjęs naujagimis.

„Kalbant apie gimtąją nuodėmę, – sako Benediktas XVI, – reikia suvokti, kad mes visi turime po lašą anos, Pradžios knygoje atskleistos, mąstysenos nuodų. <...> Žmogus nepasitiki Dievu. Sugundytas žalčio žodžiais, jis ima įtarti, kad... Dievas yra konkurentas, apribojantis mūsų laisvę, ir kad mes tapsime tikrais žmonėmis, jei mes Dievą nustumsime šalin... Žmogus nenori pripažinti, kad savo būtį ir gyvenimą yra gavęs iš Dievo <...> jis tiki melu, o ne tiesa ir visą savo gyvenimą nubloškia į tuštumą, į mirtį“ (Benediktas XVI, 2005-12-08). [Youcat 68]