All Tweets
Ankstesnis:
Kitas:

3.36 Koks yra Krikšto padarinys?

Sakramentai

Vandens Krikštu Dievas įvaikina mus kaip savo vaikus. Nuo tos akimirkos mes esame Jo Bažnyčios, didelės krikščionių šeimos [>2.1], dalis. Krikštą priimantis asmuo (arba jo tėvai) pažada pasistengti gyventi gerą krikščionišką gyvenimą ir atmesti visa, kas bloga.

Šis sakramentas nuplauna mūsų gimtąją nuodėmę – blogį, paveldėtą [>1.4] iš mūsų protėvių. Visos nuodėmės, kurias pakrikštytas asmuo iki tol padarė, taip pat yra nuplaunamos ir atleidžiamos. Tokiu būdu mūsų naujas krikščioniškas gyvenimas prasideda atverčiant švarų lapą! Nuo pat Krikšto [>3.36] momento Šventoji Dvasia [>1.31] padeda mums gyventi gerą krikščionio gyvenimą [>3.37] (1 Kor 12, 13)1 Kor 12, 13: Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi – žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia.

Daugiau skaityk knygoje [>Užsisakyk kitomis kalbomis]

 

Krikštu tampame Dievo vaikais ir Bažnyčios nariais. Gimtoji nuodėmė ir asmeninės nuodėmės yra nuplaunamos.

Bažnyčios išmintis

Nuo kada ir kam Bažnyčia teikia Krikštą?

Nuo Sekminių dienos Bažnyčia teikia Krikštą tiems, kurie tiki į Jėzų Kristų. [KBKS 255]

Kas gali krikštyti?

Paprastai Krikštą teikia vyskupas ir kunigas, o lotynų apeigų Bažnyčioje – dar ir diakonas. Iškilus būtinybei krikštyti gali kiekvienas asmuo, turintis intenciją daryti tai, ką daro Bažnyčia. Jis lieja vandenį ant kandidato galvos ir taria trejybinę Krikšto formulę: „Aš tave krikštiju vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ [KBKS 260]

Ar galima būti išganytam be Krikšto?

Kadangi Kristus mirė dėl visų žmonių išganymo, be Krikšto taip pat gali būti išganyti dėl tikėjimo mirę žmonės (kraujo Krikštas), katechumenai ir tie, kurie malonės veikiami, nepažindami Kristaus nei Bažnyčios, nuoširdžiai ieško Dievo ir stengiasi vykdyti jo valią (troškimo Krikštas). Be Krikšto mirusius vaikus Bažnyčia savo liturgijoje patiki Dievo gailestingumui. [KBKS 262]

Kokie yra Krikšto padariniai?

Krikštu atleidžiama gimtoji nuodėmė, visos asmeninės nuodėmės ir bausmės už nuodėmes; jis leidžia dalyvauti Dievo trejybiškajame gyvenime per pašvenčiamąją malonę, per nuteisinamąją malonę, įtraukiančią į Kristų ir į jo Bažnyčią; jis leidžia dalyvauti Kristaus kunigystėje ir padeda bendrystės su visais krikščionimis pamatą; jis leidžia skleistis dieviškosioms dorybėms ir Šventosios Dvasios dovanoms. Pakrikštytasis visam laikui priklauso Kristui, jis paženklintas neišdildomu Kristaus antspaudu (žyme). [KBKS 263]

Kas yra Krikštas?

Krikštas yra kelias iš mirties karalystės į gyvenimą, vartai į Bažnyčią ir patvarios bendrystės su Dievu pradžia.

Krikštas yra pamatinis sakramentas ir visų kitų sakramentų sąlyga. Jis sujungia mus su Jėzumi Kristumi, įtraukia mus į išganomąją Jo mirtį ant kryžiaus, išvaduoja iš gimtosios nuodėmės valdžios bei visų asmeninių nuodėmių ir įgalina mus kartu su Juo prisikelti amžinajam gyvenimui. Kadangi Krikštas yra ryšys su Dievu, žmogus turi duoti savo sutikimą – pasakyti „Taip“. Krikštijant kūdikį, jo vardu tikėjimą išpažįsta tėvai. [Youcat 194]

Kaip teikiamas Krikšto sakramentas?

Klasikinis krikštijimo būdas – krikštijamąjį panardinti tris kartus į vandenį. Tačiau dažniausiai Krikšto teikėjas triskart užpila krikštijamajam vandens ant galvos tardamas žodžius: „... aš tave krikštiju vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“

Vanduo simbolizuoja apsivalymą ir naują gyvenimą, ir taip buvo dar Jonui Krikštytojui teikiant Atgailos krikštą. Krikštas, teikiamas vandeniu „Vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“, yra ne tik atsivertimo ir atgailos ženklas, jis yra naujas gyvenimas Kristuje. Todėl pridedami ir kiti ženklai – patepimas, baltas Krikšto drabužis ir Krikšto žvakė. [Youcat 195]

Nuo senų laikų Bažnyčia krikštija kūdikius. Tam yra viena priežastis: prieš mums apsisprendžiant priimti Dievą, Dievas jau yra apsisprendęs dėl mūsų. Taigi Krikštas yra malonė, nepelnyta Dievo, kuris mus besąlygiškai priima, dovana. Tikintys tėvai, linkėdami savo vaikui paties geriausio, jį pakrikštija, nes Krikštas išvaduoja iš gimtosios nuodėmės veikimo ir mirties valdžios.

Kūdikių Krikšto sąlyga – krikščionių tėvų pažadas įvesdinti krikštijamąjį į tikėjimą. Neteisinga, kad dėl klaidingai suprantamo liberalumo atsisakoma kūdikio Krikšto. Kaip negalima vaikui atsakyti meilės, kad vėliau jis pats apsispręstų mylėti ar ne, taip būtų neteisinga, jei tikintys tėvai savo vaikui atsakytų per Krikštą teikiamos Dievo malonės. Kiekvienas žmogus gimsta su kalbos dovana, bet jis turi išmokti kalbėti, kiekvienas gimsta ir su gebėjimu tikėti, bet turi to išmokti. Žinoma, negalima niekam Krikšto primesti. Gavęs Krikštą vaikas vėliau savo gyvenime turi jį „ratifikuoti“ – Krikštui pasakyti „Taip“, kad šis sakramentas duotų vaisių. [Youcat 197]

Why does the Church adhere to the practice of infant Baptism?

From antiquity the Church has practiced infant Baptism. There is one reason for this: before we decide on God, God has decided on us. Baptism is therefore a grace, an undeserved gift of God, who accepts us unconditionally. Believing parents who want what is best for their child want Baptism also, in which the child is freed from the influence of original sin and the power of death.

Infant Baptism presupposes that Christian parents will raise the baptized child in the faith. It is an injustice to deprive the child of Baptism out of a mistaken liberality. One cannot deprive a child of love so that he can later decide on love for himself; so too it would be an injustice if believing parents were to deprive their child of God’s grace in Baptism. Just as every person is born with the ability to speak yet must learn a language, so too every person is born with the capacity to believe but must become acquainted with the faith. At any rate, Baptism can never be imposed on anyone. If someone has received Baptism as a little child, he must “ratify” it later in life – this means he must say Yes to it, so that it becomes fruitful. [Youcat 197]

Ar tikrai tik Krikštas yra kelias į išganymą?

Tiems, kurie gavo Evangeliją ir iš jos išgirdo, kad Kristus yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6), Krikštas yra vienintelis kelias pas Dievą ir į išganymą. Tačiau Kristus mirė už visus žmones. Todėl išganymą pasieks ir tie, kurie neturėjo galimybės susipažinti su Kristumi ir tikėjimu, bet tyra širdimi ieškojo Dievo ir gyveno pagal savo sąžinę (vadinamasis troškimo krikštas).

Dievas išganymą susiejo su sakramentais. Todėl Bažnyčia turi nepailsdama juos teikti žmonėms. Atsisakyti šios misijos būtų tolygu atmesti Dievo pavedimą. Tačiau Dievas nėra prie savo sakramentų prisirišęs. Kur Bažnyčia (dėl savo kaltės ar dėl kitų priežasčių) neveikia ar veikia nesėkmingai, Dievas nutiesia kitą kelią į išganymą. [Youcat 199]

Kodėl Krikšto vardą reikia pasirinkti iš didžiųjų šventųjų vardų?

Nėra geresnių pavyzdžių už šventuosius ir nėra geresnių pagalbininkų bei užtarėjų nei jie. Vadintis kurio nors šventojo vardu, vadinasi, turėti draugą pas Dievą. [Youcat 202]

Štai ką sako Bažnyčios Tėvai

Palaimingas yra mūsų vandens sakramentas, nes, nusiplovę savo ankstyvojo aklumo nuodėmes, mes esame išlaisvinti [ir priimti] į amžinąjį gyvenimą! <...> Bet mes, mažos žuvytės, savo IXTHUS (=ŽUVIES; vert. pastaba: IXTHUS – pirmosios graikiškų žodžių „Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, Išganytojas“ raidės, kurias sudėjus gautas žodis reiškia „žuvis“) Jėzaus Kristaus pavyzdžiu, gimstame vandenyje ir nesame saugūs kitaip, kaip tik nuolatos pasilikdami [tame] vandenyje. [Tertulijonas, Apie Krikštą, 1 sk. (ML 1, 1197)]

Ką tu matei? Be abejo, vandenį, bet ne tik vandenį; matei diakonus ten tarnaujant ir vyskupą užduodant klausimus bei šventinant <...> Tad tikėk, kad Dievas ten yra. Ar tiki veikimą, bet ne buvimą? Iš kur turėtų kilti veikimas, jei pirmiau nebūtų buvimo? [Šv. Ambraziejus, Apie slėpinius, 3, 8 sk. (ML 16, 391)]

What did you see? Water, certainly, but not water alone; you saw the deacons ministering there, and the bishop asking questions and hallowing.... Believe, then, that the presence of the Godhead is there. Do you believe the working, and not believe the presence? Whence should the working proceed unless the presence went before? [St. Ambrose, On the Mysteries, Chap. 3:8 (ML 16, 391)]