All Tweets
Ankstesnis:
Kitas:
Evolution or Creation

1.3 Evoliucija ar sukūrimas?

Creation or coincidence?

Sukūrimas ar atsitiktinumas?

Atrodo, kad žmogaus kūnas evoliucionavo. Tačiau kaip žmonės mes iš esmės skiriamės nuo gyvūnų [>1.48]. Gyvūnai pasitenkina tuo, kas jie yra, o žmonės siekia kažko anapus ribotų, sukurtų dalykų [>4.1].

Iš dalies abstraktus mūsų galutinės laimės troškimas – laimės, kuri viršija tai, ką galime matyti čia ir dabar, – paremia supratimą, kad turime nemirtingą sielą. Siela yra tai, kas daro mus savimi ir įgalina sąmoningai pasirinkti gėrį arba blogį. Mūsų sielos sukurtos Dievo. Evoliucija susijusi su kūnu; pasakojimas apie sukūrimą [>1.2] mums suteikia įžvalgos, kas  tame kūne yra, – siela. Abu yra būtini, jei norime geriau suprasti pasaulį [>1.11] tokį, kokį Dievas jį sukūrė.

g Daugiau skaityk knygoje [>Užsisakyk kitomis kalbomis]

 

Evoliucija ir sukūrimas nėra tarpusavyje nesuderinami. Evoliucija pastebima gamtoje, o mes su savo sielomis buvome sukurti Dievo.

The Wisdom of the Church

Kodėl svarbu teigti: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1)?

Todėl, kad kūrimas yra visų dieviškųjų išganymo sumanymų pamatas; jis parodo Dievo visagalę ir išmintingą meilę; jis yra pirmas žingsnis į vienatinio Dievo sandorą su savo tauta; tai viršūnę Kristuje pasiekiančios išganymo istorijos pradžia; tai pirmas atsakas į pamatinius žmogaus kilmės ir paskirties klausimus. [KBKS 51]

Ar galima pripažinti evoliuciją ir vis dėlto tikėti į Kūrėją?

Taip. Tikėjimas neprieštarauja gamtos mokslų žinioms ir hipotezėms.

Teologija nekompetentinga gamtos mokslų srityje, o gamtos mokslai nekompetentingi teologijoje. Gamtos mokslai negali dogmatiškai paneigti, kad kūrinijoje vyksta tikslingi procesai; o tikėjimas negali apibrėžti, kaip jie konkrečiai vyksta. Krikščionis evoliucijos teoriją gali naudoti kaip aiškinimo modelį, tačiau jis neturi tikėti klaidingu evoliucionizmo teiginiu, jog žmogus yra atsitiktinis biologinių procesų produktas. Evoliucija spėja, kad yra tai, kas gali plėtotis. Iš kur tas „tai“ atsiranda, nieko nesakoma. Taip pat negalima biologiškai atsakyti į klausimus dėl pasaulio egzistavimo, esmės, orumo, užduoties, prasmės ir tikslo. Kaip evoliucionizmas, taip ir kreacionizmas yra kraštutinumai. Kreacionistai Biblijos teiginius (pvz.: Žemės amžių, šešių dienų kūrimo darbą) priima naiviai pažodžiui. [Youcat 42]

Kaip žmoguje siela ir kūnas sudaro vienybę?

Žmogaus asmuo yra kūninė ir kartu dvasinė būtybė. Dvasia ir medžiaga žmoguje sudaro vieną prigimtį. Ši vienybė tokia glaudi, kad dėl dvasinio prado, kuris yra siela, kūnas, kuris yra medžiaga, tampa gyvu žmogaus kūnu ir įgauna Dievo paveikslo kilnumo. [KBKS 69]

Kas yra siela?

Tik siela žmogų padaro žmogumi, ji – jo dvasinė gyvybė, dvasinis pradmuo, tai, kas intymiausia ir vertingiausia. Būtent sielai veikiant materialų kūną, žmogus tampa gyvas ir žmogiškas. Tik dėl sielos jis gali sakyti „Aš“, tik dėl jos žmogus yra Dievo sukurta išskirtinė būtybė.

Žmogus yra ir kūniška, ir dvasinė būtybė. Kadangi dvasia nėra kūno funkcija, jos negalima kildinti iš materialios žmogaus sandaros. Išmintis mums sako: turi būti dvasinis pradmuo, susijęs su kūnu, bet netapatus jam. Mes jį vadiname „siela“. Nors sielos moksliškai įrodyti negalima, be šio dvasinio materiją pranokstančio pradmens žmogaus nebūtų įmanoma suvokti kaip dvasinės būtybės. [Youcat 62]

Iš kur žmogus gavo sielą?

Žmogaus siela yra Dievo sukurta, o ne iš tėvų paveldėta.

Žmogaus siela negali būti nei materijos evoliucijos vaisius, nei genetinio tėvo ir motinos ryšio padarinys. Slėpinį, kad kiekvienas žmogus ateina į šį pasaulį kaip vienintelė dvasinė būtybė, Bažnyčia apibrėžia taip: Dievas duoda žmogui sielą, kuri yra nemari – ji nemiršta, kai miršta kūnas, kurį žmogus atgaus prisikeldamas. Kai sakoma, kad turi sielą, turima galvoje, kad Dievas sukūrė žmogų ne tik kaip būtybę, bet ir kaip asmenį ir pašaukė į nesibaigiančią bendrystę su Juo. [Youcat 63]

This is what the Church Fathers say

Štai ką sako Bažnyčios Tėvai

Savo Žodžiu Dievas pašaukia į būtį visus daiktus, kurie yra, tvarko juos pagal savo išmintį ir išbaigia savo gerumu <...> Jo tikrąją didybę žinant tik Jam pačiam. Mūsų protas yra pernelyg ribotas, kad Jį suvoktume. [Minucijus Feliksas, Laiškas Oktavijui, 18 (ML 3, 290 )]