1.50 Ar labai svarbus Prisikėlimas?
Jėzus buvo miręs, o tada atgijo. Jis prisikėlė iš numirusių ir pažadėjo, jog ir mes prisikelsime. Prisikėlimas yra mūsų tikėjimo šerdis (1 Kor 15, 14)1 Kor 15, 14: O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas.. Jau net Senajame Testamente Dievas buvo žadėjęs savo žmonėms amžinąjį gyvenimą (Ez 37, 5)Ez 37, 5: Taip kalbėjo Viešpats Dievas šitiems kaulams: tikėkite manimi, aš įkvėpsiu jums dvasią, ir jūs atgysite..
Po mirties mes gyvename toliau, tikėkimės, su Dievu. Laikų pabaigoje būsime vėl suvienyti su savo kūnais. Tada amžinybė su Dievu tikrai prasidės. Išskyrus žmones, kurie sąmoningai ir galutinai pasirinko prieš Dievą, prisikėlę būsime visiškai amžinai laimingi su Dievu danguje.
Kokia yra Prisikėlimo prasmė ir išganomoji reikšmė?
Prisikėlimas yra Įsikūnijimo viršūnė. Juo patvirtinama Kristaus dievystė, taip pat visa, ką jis darė ir ko mokė. Juo įgyvendinami visi mums duoti dieviškieji pažadai. Be to, Prisikėlusysis nuodėmės ir mirties nugalėtojas yra mūsų nuteisinimo ir mūsų prisikėlimo pagrindas. Nuo tada Prisikėlimas laiduoja mums įsūnystės malonę – tikrą dalyvavimą viengimio Sūnaus gyvenime; laikų pabaigoje jis prikels mūsų kūną. [KBKS 131]
Kas pasikeitė pasaulyje po prisikėlimo?
Kadangi mirtis nebėra visa ko pabaiga, ateiti į pasaulį yra didelis džiaugsmas ir viltis. Kai jau „mirtis jam [Jėzui] nebeturi galios“ (Rom 6, 9), ji nebeturi galios ir mums, priklausantiems Jėzui. [Youcat 108]
Kas mirštant nutinka mūsų sielai ir kūnui?
Mirštant siela ir kūnas atsiskiria, kūnas sudūla, o siela, būdama nemirtinga, eina į Dievo teismą ir laukia, kol vėl bus suvienyta su kūnu, kuris, Viešpačiui grįžus, prisikels perkeistas. To, kaip toks prisikėlimas įvyks, supratimas pranoksta mūsų vaizduotę ir protą. [KBKS 205]
Kodėl mes tikime kūno prisikėlimą?
Biblijoje vartojamu žodžiu „kūnas“ apibūdinamas žmogaus silpnumas ir mirtingumas. Tačiau Dievas neniekina žmogaus kūno. Jis pats -»Įsikūnijo – Jėzuje Kristuje prisiėmė žmogaus kūną dėl mūsų išganymo. Dievas išgano ne tik žmogaus dvasią, bet visą žmogų – ir kūną, ir sielą.
Dievas sukūrė mus su kūnu ir siela. Pasaulio pabaigoje Jis neleis kūnui, kaip ir visai kūrinijai, būti paprasčiausiai numestam kaip senam žaislui. Paskutinę dieną Jis prikels ir mūsų kūnus: būsime perkeisti, bet jausimės kaip namie. Buvimas kūne ir Jėzui nebuvo tik epizodas. Kai Prisikėlusysis pasirodė, Jėzaus mokiniai matė Jo kūno žaizdas. [Youcat 153]
Kas mums nutinka po mirties?
Mirtis atskiria sielą nuo kūno. Kūnas trūnija, o siela keliauja pas Dievą ir laukia Teismo dienos, kada vėl bus sujungta su kūnu.
Kaip mūsų kūnai prisikels, yra slėpinys. Čia mums gali padėti toks palyginimas: žiūrėdami į tulpės svogūnėlį mes nežinome, kokia nuostabiai graži gėlė išaugs iš jo juodoje žemėje. Taip pat mes nežinome, kaip atrodys mūsų būsimasis kūnas. Tačiau šv. Paulius yra įsitikinęs: „Sėjamas prastas, keliasi garbingas. Sėjamas silpnas, keliasi galingas“ (1 Kor 15, 43). [Youcat 154]
Ką vadiname šventųjų bendravimu?
Šventųjų bendravimas – tai bendravimas visų žmonių, ir mirusių, ir gyvų, kurie savo viltis sieja su Kristumi ir po Krikšto Jam priklauso. Kadangi esame vienas Kūnas Kristuje, visi gyvename vienoje dangų ir žemę apimančioje bendruomenėje.
Bažnyčia yra didesnė ir gyvybingesnė, nei mes galvojame. Jai priklauso gyvieji ir mirusieji – nesvarbu, ar esantys skaistykloje, ar jau besidžiaugiantys dangaus laime, pažįstami ir nepažįstami, dideli šventieji ir niekuo neišsiskiriantys žmonės. Mes galime remti vienas kitą ir po mirties: galime pasikviesti į pagalbą savo dangiškuosius bendravardžius globėjus ir mylimuosius šventuosius, taip pat ir savo mirusius artimuosius, kurie, mūsų manymu, jau yra pas Dievą, ir, atvirkščiai – mes galime savo užtariamąja malda padėti tiems mūsų mirusiesiems, kurie dar skaistinasi. Ką kiekvienas žmogus daro ar kenčia Kristuje ar dėl Kristaus, naudinga visiems. Antra vertus ir kiekviena nuodėmė, deja, kenkia visai bendruomenei. [Youcat 146]
Po prisikėlimo <...> bus dvi karalystės, kiekviena su savo atskiromis ribomis, – viena Kristaus, kita velnio; vienoje bus gerieji, kitoje – blogieji, tačiau abiejose – angelai ir žmonės. Gerieji nenorės nusidėti, blogieji negalės ir nei vieni, nei kiti neturės jokios galios pasirinkti mirtį; bet gerieji tikrai ir laimingai gyvens amžinajame gyvenime. [Šv. Augustinas, Apie tikėjimą, viltį ir meilę (Enchiridion), 29 sk., 111 (ML 40, 284)]
