1.43 Kas atsitinka, kai mirštame?
Daug žmonių bijo mirties. Mirdami visada esame vieni: paliekame viską, ką žinome, ir įžengiame į naują tikrovę. Kai mirštame, mūsų kūnas lieka žemėje, o siela stoja Dievo akivaizdon. Mes susidursime su tuo, kaip gyvenome savo gyvenimą.
Jei gyvendami bandėme mylėti Dievą ir artimą, pateksime į dangų (galbūt per skaistyklą). Danguje būsime amžinai laimingi su Dievu. Tik tie, kurie sąmoningai ir visam laikui atmeta Dievo meilę, keliaus į pragarą.
Ką reiškia mirti Kristuje Jėzuje?
Tai reiškia mirti Dievo malonėje be mirtinosios nuodėmės. Kas tiki į Jėzų Kristų ir seka jo pavyzdžiu, tas gali paversti savo mirtį klusnumo ir meilės Tėvui aktu. „Štai tikras žodis: jei mes su juo numirėme, su juo ir gyvensime“ (2 Tim 2, 11). [KBKS 206]
Kaip Kristus mums padeda mirties valandą, kai Juo pasitikime?
Kristus ateina mūsų pasitikti ir veda mus į Amžinąjį gyvenimą. „Ne mirtis mane pasiims, bet Dievas“ (šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė).
Prisiminus Jėzaus kančią ir mirtį, mums net mirti gali būti lengviau. Pasitikėjimo Tėvu ir meilės Jam aktu mes galime, kaip Jėzus ant Alyvų kalno, pasakyti „taip“ – taigi paaukoti vadinamąją dvasinę auką. Taip mirštantysis susivienija su Kristaus Auka ant kryžiaus. Kas taip miršta, pasitikėdamas Dievu ir susitaikinęs su žmonėmis, taigi be sunkios nuodėmės, yra kelyje į bendrystę su prisikėlusiu Kristumi. Mirtis nenumeta mūsų giliau nei į Jo rankas. Mirusysis iškeliauja ne į nebūtį, bet grįžta namo pas Meilės Dievą, kuris jį sukūrė. [Youcat 155]
Kas mums nutinka po mirties?
Mirtis atskiria sielą nuo kūno. Kūnas trūnija, o siela keliauja pas Dievą ir laukia Teismo dienos, kada vėl bus sujungta su kūnu.
Kaip mūsų kūnai prisikels, yra slėpinys. Čia mums gali padėti toks palyginimas: žiūrėdami į tulpės svogūnėlį mes nežinome, kokia nuostabiai graži gėlė išaugs iš jo juodoje žemėje. Taip pat mes nežinome, kaip atrodys mūsų būsimasis kūnas. Tačiau šv. Paulius yra įsitikinęs: „Sėjamas prastas, keliasi garbingas. Sėjamas silpnas, keliasi galingas“ (1 Kor 15, 43). [Youcat 154]
Kiekvienas bus pristatytas Teisėjui būtent toks, koks buvo, kai iškeliavo iš šio gyvenimo. Tačiau dėl tam tikrų lengvų, dar skaistintinų kalčių prieš nuosprendį turi būti apvalanti ugnis. Argi Kristus, Tiesa, nesako, kad jei kas nors piktžodžiauja Šventajai Dvasiai, jam nebus atleista „nei šiame, nei būsimajame gyvenime“ (Mt 12, 32)? Iš šio teiginio sužinome, kad kai kurios nuodėmės gali būti atleistos šiame, o kitos – būsimajame gyvenime. [Šv. Grigalius Didysis, Dialogai, 4, 39 (ML 77, 396)]Each one will be presented to the Judge exactly as he was when he departed this life. Yet, there must be a cleansing fire before judgment, because of some minor faults that may remain to be purged away. Does not Christ, the Truth, say that if anyone blasphemes against the Holy Spirit he shall not be forgiven 'either in this world or in the world to come' (Mt. 12:32)? From this statement we learn that some sins can be forgiven in this world and some in the world to come. [St. Gregory the Great, Dialogues 4:39 (ML 77, 396)]
