2.45 Kaip Bažnyčia reagavo į XIX a. įvykius?
Kadangi Roma 1870 m. buvo prijungta prie Italijos, pasaulietinė popiežiaus valdžia sumažėjo. Tačiau jo moralinė įtaka augo. Kelios naujos ideologijos kritikavo tikėjimą ir vaizdavo jį kaip neprotingą. Atsakydama į tai, Bažnyčia rado naujų būdų paaiškinti tikėjimą ir parodyti jo pagrįstumą protu. Pavyzdžiui, popiežius skatino mokslinius tyrimus.
Reaguodamas į socializmą popiežius Leonas XIII laiške (enciklikoje) rašė, jog darbininkai ir gamyklų savininkai turi dirbti išvien, kad kurtų geresnę visuomenę, ir jog valstybė šioje pastangoje taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Be to, popiežius kvietė steigti katalikiškas profesines sąjungas. Ši enciklika laikoma pirmąja oficialia Bažnyčios socialinio mokymo išraiška.
XIX amžius tapo didžių šventųjų, naujo gyvybingumo daugeliui vienuolinių kongregacijų amžiumi, o tikėjimas buvo stipresnis už visas atsirandančias ir pranykstančias sroves <...> Net ir sunkiais laikais, kai trūksta pašaukimų, Viešpaties Žodis gyvuoja per amžius. Ir tas, kuris, kaip sakė pats Viešpats, statydina savo gyvenimą ant šios Kristaus Žodžio „uolos“, stato gerai. Taigi galime pasitikėti. Šiandien taip pat matome naujas tikėjimo iniciatyvas. Matome, kad Afrikoje, nepaisant visų jos problemų, Bažnyčia turi naujų pašaukimų, o tai teikia vilties. [Popiežius Benediktas XVI, Susitikimas su Albano kunigais, 2006 m. rugpjūčio 31 d.]
