All Tweets
Ankstesnis:
Kitas:

4.6 Kaip galiu sužinoti Dievo valią?

Pašaukimas

Kartais gali atrodyti sunku atsiriboti  nuo pasaulio, kuriame pilna triukšmo ir išsiblaškymo. Vis dėlto laikas nuo laiko tai yra labai reikalinga, siekiant užtikrinti, kad ne kitų, bet Dievo valia rezonuotų tavo gyvenime.

Pagalvok apie Jėzų, kuris reguliariai skirdavo laiko maldai, ypač naktį. Dabar tavo eilė: skirk laiko pabūti drauge su Dievu, tik dviese, ir sužinok, ką Jis tau numatęs.

> Daugiau skaityk knygoje

Atrasti Dievo valią gali tik turėdamas asmeninį santykį su Juo. Išmok melstis ir būk Jam ištikimas.

Bažnyčios išmintis

Kas yra malda?

Malda yra sielos pakilimas Dievo link arba prašymas iš Dievo jo valią atitinkančių gėrybių. Ji visada yra žmogaus pasitikti ateinančio Dievo dovana. Krikščioniškoji malda yra asmeninis ir gyvas Dievo vaikų santykis su be galo geru jų Tėvu, jo Sūnumi Jėzumi Kristumi ir jų širdyse gyvenančia Šventąja Dvasia. [KBKS 534]

Kokie yra Bažnyčios įsakymai?

Jie yra šie: 1) dalyvauti Mišiose sekmadieniais bei per kitas privalomąsias šventes ir susilaikyti nuo darbų ar veiklos, galinčių trukdyti šias dienas pašventinti; 2) bent kartą per metus išpažinti savo nuodėmes ir priimti Sutaikinimo sakramentą; 3) bent apie Velykas priimti Eucharistijos sakramentą; 4) susilaikyti nuo mėsos ir pasninkauti Bažnyčios nustatytomis dienomis; 5) kiekvienam pagal išgales prisidėti prie medžiaginio Bažnyčios išlaikymo. [KBKS 432]

Kam reikalingi Bažnyčios įsakymai ir ar jie privalomi?

Penki Bažnyčios įsakymai minimaliais reikalavimais primena, kad neįmanoma būti krikščioniu, jei nesistengi dorai gyventi, nedalyvauji sakramentiniame Bažnyčios gyvenime ir nesi su ja solidarus. Penki Bažnyčios įsakymai privalomi kiekvienam katalikui. [Youcat 346]

Kodėl mes turime save ugdyti?

Mes turime save ugdyti, kad galėtume laisva valia, džiaugsmingai ir lengvai daryti gera. Ugdytis pirmiausia padeda tvirtas tikėjimas į Dievą, žinoma, ir mūsų praktikuojamos dorybės. Taigi su Dievo pagalba ugdomės tvirtas nuostatas, nepasiduodame netvarkingoms aistroms ir proto bei valios galias visada kreipiame tik į gėrį.

Svarbiausios dorybės: protingumas, teisingumas, tvirtumas, susivaldymas. Jos dar vadinamos kardinaliomis (lot. cardo – durų, langų vyris; cardinalis – svarbus). [Youcat 300]

Kaip tapti protingam?

Protingu žmogumi tampama mokantis skirti svarbius dalykus nuo nesvarbių, siekiant teisingų tikslų ir pasirenkant geriausias priemones jiems pasiekti.

Protingumo dorybė vadovauja kitoms dorybėms, nes protingumas yra gebėjimas atpažinti, kas yra teisinga. Gerai gyventi norintis žmogus turi žinoti, kas yra gėris, ir mokėti nustatyti jo vertę. Prisiminkime Evangelijoje minimą pirklį: "Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį" (Mt 13:46). Tik protingas žmogus gali teisingai, tvirtai ir apgalvotai daryti gera. [Youcat 301]

Koks elgesys yra teisingas?

Teisingai elgiamasi, kai stengiamasi ir Dievui, ir artimui atiduoti tai, kas jiems priklauso.

Teisingumo leitmotyvas – "kiekvienam savo". Kad poreikiai būtų vienodai patenkinti, protinę negalią turintis vaikas auklėjamas, ugdomas ir skatinamas kitaip nei labai gabus vaikas. Teisingumas siekia viską sureguliuoti, kad žmonės gautų, kas jiems priklauso. Mes privalome būti teisingi ir Dievui, atiduoti, kas Jam priklauso: mylėti Jį ir garbinti. [Youcat 302]

Kodėl susivaldymas yra dorybė?

Susivaldymas yra dorybė, nes besaikiškumas bet kurioje srityje yra griaunamoji jėga.

Besaikis žmogus leidžiasi valdomas instinktų, savo norais daro žalą kitiems ir kenkia sau pačiam. Naujajame Testamente susivaldymas vadinamas santūrumu ir blaivumu. [Youcat 304]

Ką vadiname tikėjimu?

Tikėjimas – tai galia pritarti Dievui, Jį pripažinti ir asmeniškai su Juo susisieti, prie Jo prisirišti.

Tikėjimas yra Dievo duotas kelias į tiesą, kuri yra pats Dievas. Kadangi Jėzus yra "kelias, tiesa ir gyvenimas" (Jn 14:6), šis tikėjimas negali būti tik paprasta poza, tik lengvatikybė bet kuo. Viena vertus, tikėjimas turi aiškias ir apibrėžtas tiesas, kurias Bažnyčia išpažįsta savo suformuluotu Credo (tikėjimo išpažinimu), jas saugo ir gina. Kas nori priimti tikėjimo dovaną, taigi nori tikėti, tas išpažįsta šį išlaikytą, per visus laikus ir kultūras nepakitusį tikėjimą. Kita vertus, tikėjimui svarbus pasitikėjimo kupinas ryšys su Dievu, atsidavimas Jam širdimi ir protu, visomis emocinėmis galiomis, nes tikėjimas "veikia meile" (Gal 5:6). Ar žmogus iš tikrųjų tiki Meilės Dievą, rodo ne iškilmingi patikinimai, bet jo meilės darbai. [Youcat 307]

Ką vadiname viltimi?

Viltis – tai gebėjimas stipriai ir nuolat trokšti to, dėl ko esame žemėje: garbinti Dievą ir Jam tarnauti; to, kas yra mūsų laimė: rasti Dieve savo troškimų išsipildymą, Jame rasti savo galutinę tėvynę.

Viltis yra pasitikėjimas tuo, ką mums Dievas pažadėjo sukūrimu, per pranašus, o ypač per Jėzų Kristų, nors mes dar to nematome. Kad galėtume kantriai viltis, jog viskas išsipildys, Dievas mums atsiuntė Šventąją Dvasią. [Youcat 308]

Ką vadiname meile?

Meilė – tai jėga, kuria Dievas pirma mus pamilo, kuria mes galime atsiduoti Dievui, kad susivienytume su Juo ir dėl Dievo priimtume kitą žmogų taip besąlygiškai ir nuoširdžiai, kaip priimame save.

Jėzus meilę iškelia aukščiau visų įstatymų, bet tuo Jis įstatymų nepanaikina, palieka juos galioti. Todėl teisingai sako šv. Augustinas: „Mylėk, ir daryk, ką nori.“ Tačiau tai nėra taip paprasta, kaip atrodo. Meilė yra didžiausia, visas kitas galias įkvepianti ir dieviškuoju gyvenimu pripildanti energija. [Youcat 309]

Štai ką sako popiežiai

Manęs dažnai klausia, ypač jauni žmonės, kodėl tapau kunigu. Leiskite pabandyti glaustai atsakyti. Turiu pradėti pasakydamas, kad visiškai paaiškinti neįmanoma. Nes tai išlieka paslaptis – net ir man pačiam. Kaip galima paaiškinti Dievo kelius? Tačiau aš žinau, kad tam tikru gyvenimo momentu įsitikinau, jog Kristus man sako tai, ką Jis buvo sakęs tūkstančiams prieš mane: „Eik paskui mane!“ Buvo aišku, kad tai, ką girdėjau širdyje, nebuvo nei žmogaus balsas, nei tiesiog mano paties idėja. Kristus kvietė mane tarnauti Jam kunigu. Ir tikriausiai pastebėjote, kad esu labai dėkingas Dievui už savo pašaukimą į kunigystę. [Popiežius Jonas Paulius II, Telekonferencija su jaunais žmonėmis Los Andžele, 1987 m. rugsėjo 15 d.]