4.18 Kaip vertinti stebuklus, magiją ir okultizmą?
Kartais Dievas daro stebuklus – gamtos dėsnių neatitinkančius dalykus. Tokiais atvejais Dievas nusprendžia įsikišti tiesiogiai, nors gamtos dėsniai ir toliau tebegalioja. Todėl stebuklų negalima paaiškinti moksliškai: jie tiesiogine prasme yra „virš gamtos“ arba antgamtiniai.
Tiksliai nežinome, kodėl Dievas kartais daro stebuklus ir kodėl dažnai to nedaro. Tu negali padaryti stebuklo, bet gali jo melsti. Nėra tokio dalyko kaip „balta“ arba „gera“ magija. Okultinės praktikos ir magija žmonėms yra pavojingos ir prieštarauja Dievo meilei.
Kaip stiprinti savo sūnišką pasitikėjimą?
Sūniškas pasitikėjimas patiria išmėginimą, kai jaučiamės neišklausyti. Tada turėtume savęs klausti, ar Dievas mums yra Tėvas, kurio valią stengiamės vykdyti, ar tiesiog priemonė gauti tai, ko norime. Jei mūsų malda suvienyta su Jėzaus malda, žinome, jog jis duoda mums daug daugiau negu vieną ar kitą dovaną; mes gauname Šventąją Dvasią, kuri perkeičia mūsų širdį. [KBKS 575]
Ką daryti, jei patiri, jog malda nepadeda?
Meldžiamasi ne dėl paviršutiniškos sėkmės, bet ieškant Dievo valios ir Jo artumo. Būtent menamas Dievo tylėjimas yra kvietimas žengti žingsnį į priekį – į besąlygišką atsidavimą, beribį tikėjimą, nesibaigiantį laukimą. Besimeldžiantysis privalo Dievui suteikti visišką laisvę kalbėti, kada Jis nori, daryti, ką Jis nori, ir dovanoti save, kaip Jis nori.
Dažnai sakome: meldžiausi – ir nieko nepadėjo. Gal nepakankamai intensyviai meldžiamės? Šventasis Arso klebonas kartą vieno nesėkme besiskundžiančiojo konfratro paklausė: „Meldeisi ir dejavai... o ar tu pasninkavai, budėjai?“ Taip pat gali būti, jog mes Dievo prašome ne tų dalykų. Šventoji Teresė Avilietė kartą yra pasakiusi: „Melsk ne lengvesnių naštų, bet stipresnių pečių!“ [Youcat 507]
Ką reiškia žodžiai: „Neturėk kitų dievų, tik mane vieną“?
Šiuo įsakymu mums draudžiama:
- garbinti kitus dievus ir žemiškus stabus arba visiškai atsiduoti žemiškoms gėrybėms (pinigams, įtakai, sėkmei, grožiui, jaunystei ir pan.);
- tikėti prietarais, taigi, užuot tikėjus Dievo galia, Jo vadovavimu ir palaiminimu, susisieti su ezoterikos, magijos, okultizmo praktikomis arba užsiimti aiškiaregyste ar spiritizmu;
- mesti Dievui iššūkį žodžiais ar veiksmais;
- šventvagystės;
- siekti dvasinės valdžios korupcija ir pirkti bei parduoti dvasiškus dalykus (simonija).
[Youcat 355]
Ar ezoterika suderinama su tikėjimu?
Ne. Ezoterika prasilenkia su Dievo tikrove. Dievas yra Asmuo; Jis yra Meilė ir Gyvybės šaltinis, o ne šalta kosminė energija. Dievas panoro žmogaus ir ji sukūrė, bet žmogus nėra dieviškos prigimties, jis yra nuodėmės sužeista, mirties gąsdinama, atpirkimo reikalinga būtybė. Ezoterikai mano, kad žmogus gali pats save išganyti, o krikščionys tiki, kad juos išgano tik Jėzus Kristus ir Dievo malonė. Gamta ir kosmosas taip pat nėra Dievas (panteizmas). Kūrėjas, kuris mus labai myli, yra daug didesnis ir visai kas kita nei visi Jo kūriniai.
Šiandien daug žmonių dėl sveikatos daro jogos pratimus, dalyvauja meditacijos kursuose (meditacija), kad pabūtų tyloje ir susikaupime, ar užsirašo į šokių kursus, kad išmoktų naujų kūno kultūros pratimų. Tačiau šios priemonės ne visada būna tokios nekaltos. Kartais jos siekia įgyvendinti, paskleisti ezoteriką – krikščionybei svetimą mokymą. Išmintingas žmogus neturėtų persiimti tokios iracionalios pasaulėžiūros, kurioje knibžda dvasios, vaiduokliai ir ezoteriniai angelai, tikima burtais ir tais „įšventintaisiais“, kuriems atskleistos „kvailai liaudžiai“ neprieinamos paslaptys. Jau senajame Izraelyje buvo atmestas aplinkinių tautų tikėjimas į dievaičius ir dvasias. Vien tik Dievas yra Viešpats, nėra kitų dievų, tik Jis vienas. Taip pat nėra jokių burtų technikos „dieviškumui“ užkerėti, primesti visatai savo norų ir pačiam save išganyti. Krikščionybės požiūriu, daug kas ezoterikoje yra prietarai ar okultizmas. [Youcat 356]
Šventojo Damijono vienuolyne [šv.] Klara didvyriškai praktikavo dorybes, kuriomis turėtų išsiskirti visi krikščionys, – nuolankumą, maldingumą, atgailą ir artimo meilę <...> Jos tikėjimas Kristaus realiu buvimu Eucharistijoje buvo toks tvirtas, kad jo dėka yra įvykę keletas stebuklų. Švenčiausiojo Sakramento išstatymas net privertė pasitraukti samdinius saracėnus, susiruošusius užimti vienuolyną ir nuniokoti Asyžiaus miestą <...> pasaulį geron pusėn kreipia šventieji, nuolatos perkeisdami jį galiomis, kurias išlaisvinti gali tiktai Evangelijos meilė. Šventieji yra didieji žmonijos geradariai! [Popiežius Benediktas XVI, Bendrosios audiencijos katechezė, 2010 m. rugsėjo 15 d.]
