All Tweets
Ankstesnis:
Kitas:

1.29 Ar Jėzus iš tiesų nebuvo tiesiog geras žmogus ir išmintingas guru?

Ką Jėzus padarė dėl mūsų?

Jėzus yra ir žmogus, ir Dievas. Didis rašytojas K. S. Luisas (C. S. Lewis) kartą pasakė: "Turi rinktis. Arba šis žmogus buvo ir yra Dievo Sūnus, arba Jis yra tiesiog išprotėjęs, jei ne dar blogiau".

Kai kurie žmonės iš tikrųjų vadino Jėzų išprotėjusiu arba apsėstu, bet kiti atpažino Jame Atpirkėją, kurį Dievas buvo mums žadėjęs  šimtmečiais. Mat Jėzus padarydavo, kad aklieji regėtų, raišieji vaikščiotų, o mirusieji prisikeltų, ir Jis išlaisvino mus iš mūsų nuodėmių savo mirtimi ant kryžiaus . Tai gali būti tik Dievo, o ne žmogaus darbas.

>Daugiau skaityk knygoje​

Geras išmintingas žmogus negali sutaikinti mūsų su Dievu taip, kaip tai padarė Jėzus. Jis yra ir žmogus, ir Dievas: Jis trokšta mūsų Atpirkimo ir juo YRA.

Bažnyčios išmintis

Kaip Bažnyčia perteikia Įsikūnijimo slėpinį?

Bažnyčia perteikia jį tvirtindama, kad Jėzus Kristus yra tikras Dievas ir tikras žmogus, turintis dvi prigimtis – dieviškąją ir žmogiškąją, kurios nesumišusios, bet suvienytos Žodžio Asmenyje. Jėzaus žmogystėje viskas – stebuklai, kančia ir mirtis – turi būti priskirta jo dieviškajam Asmeniui, veikiančiam per prisiimtą žmogiškąją prigimtį.

"Viengimi Sūnau ir Dievo Žodi, būdamas nemirtingas, tu dėl mūsų išganymo teikeisi įsikūnyti Šventosios Dievo Motinos ir visada Mergelės Marijos įsčiose. (…) Tu, kuris esi vienas iš Švenčiausiosios Trejybės, šlovinamas su Tėvu ir Šventąja Dvasia, išgelbėk mus!" (Bizantijos apeigų šv. Jono Auksaburnio liturgija). [KBKS 89]

Ar žmogumi tapęs Dievo Sūnus turėjo sielą, kuriai būdingas žmogiškasis pažinimas?

Dievo Sūnus prisiėmė kūną su protinga žmogiškąja siela. Savo žmogiškuoju protu Jėzus daug išmoko per patirtį. Tačiau ir kaip žmogus Dievo Sūnus artimai ir tiesiogiai pažino Dievą Tėvą. Jis taip pat įžvelgdavo slaptas žmonių mintis ir pilnatviškai pažino amžinuosius sumanymus, kurių apreikšti buvo atėjęs. [KBKS 90]

Kaip įsikūnijusiame Žodyje dera dvi valios?

Jėzus turi dieviškąją ir žmogiškąją valią. Savo žemiškajame gyvenime Dievo Sūnus žmogiškai norėjo to, ką kaip Dievas buvo nutaręs dėl mūsų išganymo su Tėvu ir Šventąja Dvasia. Kristaus žmogiškoji valia seka jo dieviškąja valia nesipriešindama ir neprieštaraudama, arba veikiau yra jai palenkta. [KBKS 91]

Ką reiškia pasakymas, kad Jėzus Kristus yra tikras Dievas ir tikras Žmogus?and true man?

Dievas iš tikro Jėzuje tapo vienas iš mūsų ir mūsų Broliu; tačiau Jis liko ir Dievas mūsų Viešpats. 451 m. Chalkedono Susirinkimas pabrėžė, kad Jėzaus Kristaus Asmenyje dievystė ir žmogystė yra suvienytos "nesumaišytos ir viena nuo kitos neatskirtos".

Bažnyčia ilgai svarstė, kaip išreikšti Jėzaus dievystės ir žmogystės santykį. Dievystė ir žmogystė nerungtyniauja viena su kita, tarsi Jėzus būtų iš dalies Dievas, iš dalies žmogus. Dieviškoji ir žmogiškoji prigimtys Jėzuje nėra sumaišytos. Dievas Jėzuje, gyvendamas žemėje, ne tik atrodė turįs kūną (doketizmas), bet buvo tikras žmogus. Taip pat Jie nebuvo skirtingi Asmenys (nestorizmas). Pagaliau neatsitiko ir taip, kad žmogiškoji Jėzaus prigimtis būtų visiškai ištirpusi dieviškojoje prigimtyje (monofizitizmas). Bažnyčia, kovodama su šiais klaidingais mokymais, tvirtai laikosi tikėjimo, jog Jėzus Kristus viename Asmenyje buvo tikras Dievas ir tikras Žmogus. Garsioji formulė "nesumaišytos ir viena nuo kitos neatskirtos" (Chalkedono Susirinkimas) nesistengia išaiškinti to, kas žmogaus protui nesuvokiama, bet nustato tikėjimą tarsi kolonas. Ji nurodo kryptį, kuria reikėtų ieškoti Jėzaus Kristaus Asmens slėpinio. [Youcat 77]

Štai ką sako Bažnyčios Tėvai

[Kristus] padarė šiuos [stebuklus], tačiau Jis buvo paniekintas daugelio, kurie galvojo ne tiek apie tai, kokius didžius dalykus Jis nuveikė, kiek apie tai, koks menkas Jis buvo; tarsi sakytų sau patiems, kad tai yra dieviški dalykai, bet Jis – žmogus. Vadinasi, matote du dalykus – dieviškus darbus ir žmogų. Jei dieviški darbai negali būti atlikti niekieno kito, išskyrus Dievą, būkite atidūs, ar tik Šiame Žmoguje Dievas nėra paslėptas. [Šv. Augustinas, Pamokslai, Nr. 126 (ML 38, 700)]