1.11 Ar Dievas mums kalba tik per Bibliją, ar ir kitais būdais?
Yra daug įvairių būdų, kuriais Dievas apreiškia save. Jis tai daro ir per Šventąjį Raštą (Bibliją), ir per Bažnyčios Tradiciją. Gyvendamas čia, žemėje, Jėzus paaiškino ir įvykdė Šventąjį Raštą. Dievo Apreiškimas išsipildė Jėzuje ir baigėsi sulig paskutiniojo apaštalo mirtimi.
Iki šiol Šventoji Dvasia padeda Bažnyčiai vis geriau suprasti Dievo Apreiškimą. Kad būtų išvengta neteisingų arba pernelyg pažodinių aiškinimų, Bibliją reikia skaityti tinkamai. Jėzus įsteigė Bažnyčią, kad padėtų mums tai daryti.
Kas yra Apaštalų Tradicija?
Apaštalų Tradicija yra Kristaus žinios perdavimas nuo krikščionybės pradžios per skelbimą, liudijimą, institucijas, kultą, įkvėptuosius raštus. Apaštalai perdavė savo įpėdiniams vyskupams, o per juos ir visoms kartoms iki laikų pabaigos tai, ką buvo gavę iš Kristaus ir sužinoję iš Šventosios Dvasios. [KBKS 12]
Kaip įgyvendinama Apaštalų Tradicija?
Apaštalų Tradicija įgyvendinama dvejopai: gyvu Dievo žodžio perdavimu (tiesiog vadinamu Tradicija) ir per Šventąjį Raštą, kuris yra tas pats išganymo skelbimas, išreikštas raštu. [KBKS 13].
Iš kur mes žinome, kas yra tikrasis tikėjimas?
Tikrąjį tikėjimą randame Šventajame Rašte ir gyvojoje Bažnyčios Tradicijoje (Šventojoje Tradicijoje).
Naujasis Testamentas atsirado iš Bažnyčios tikėjimo. Šventasis Raštas ir Šventoji Tradicija glaudžiai susiję. Tikėjimas perduodamas nebūtinai pirmiausia Raštu. Ankstyvojoje Bažnyčioje buvo sakoma, kad Šventasis Raštas „veikiau buvo įrašytas į Bažnyčios širdį, nei surašytas ant pergamento“. Mokiniai ir apaštalai apie naująjį gyvenimą sužinojo gyvai bendraudami su Jėzumi. Į tokį bendravimą, kuris po Prisikėlimo klostėsi kiek kitaip, jauna Bažnyčia ėmė kviesti žmones. Pirmieji krikščionys „ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2, 42). Jie laikėsi drauge ir buvo pasirengę į savo tarpą priimti kitus. Iki šiol tai ir yra tikėjimo esmė: krikščionys kviečia kitus žmones išmokti bendrauti su Dievu, ir tas bendravimas Katalikų Bažnyčioje nepakito nuo apaštalų laikų. [Youcat 12]
Ar galima pažinti Dievą vien proto šviesa?
Iš kūrinijos, t. y. iš pasaulio ir iš žmogaus asmens, žmogus vien savo protu tikrai gali pažinti Dievą kaip visatos pradžią ir tikslą, kaip aukščiausiąjį gėrį, kaip begalinę tiesą ir grožį. [KBKS 3]
Ar pakanka vien proto šviesos pažinti Dievo slėpinį?
Pažindamas Dievą vien proto šviesa, žmogus susiduria su daugybe sunkumų. Negana to, jis pats negali įžengti į dieviškojo slėpinio gilumą. Štai kodėl Dievas panoro savo Apreiškimu nušviesti ne tik žmogiškąjį supratingumą pranokstančias tiesas, bet ir religijos bei moralės tiesas, idant jas, kaip tokias prieinamas protui, per tai visi galėtų pažinti nesunkiai, su visišku tikrumu ir be jokios klaidos. [KBKS 4]
Ką Dievas apreiškia žmogui?
Dėl savo gerumo ir išminties Dievas panoro apsireikšti žmogui. Įvykiais ir žodžiais jis apsireiškia pats ir apreiškia savo maloningąjį planą, nuo amžių jo numatytą Kristuje žmonių labui. Šio plano esmė – Šventosios Dvasios malone padaryti visus žmones dieviškojo gyvenimo dalininkais, idant jie taptų įsūniais jo vienatiniame Sūnuje. [KBKS 6]
Ar galime pažinti Dievo buvimą?
Taip. Žmogaus protas tikrai gali pažinti Dievą.
Pačiame pasaulyje nėra nei jo buvimo pagrindo, nei jo tikslo. Visa, kas egzistuoja, yra daugiau, nei matoma iš šalies. Pasaulio tvarka, grožis ir raida rodo, kad yra kai kas daugiau už jį patį, kad yra Dievas. Žmogus yra atviras tiesai, gėriui ir grožiui. Jis girdi savo sąžinės balsą, kuris liepia jam daryti gera ir saugotis blogio. Kas išmintingai klauso šio balso, atranda Dievą. [Youcat 4]
Kodėl žmonės neigia Dievą, jei gali Jį pažinti savo protu?
Pažinti neregimąjį Dievą yra didelis iššūkis žmogaus dvasiai. Daugelį tai baugina. Yra žmonių, nenorinčių pažinti Dievo, nes tuomet reikėtų keisti savo gyvenimo būdą. Sakydamas, kad klausimas dėl Dievo yra beprasmis, nes neišsprendžiamas, žmogus paprasčiausiai pasilengvina gyvenimą. [Youcat 5]
Kodėl Dievas turėjo pasirodyti, kad žinotume, koks Jis yra?
Žmogus savo prigimtu protu gali pažinti, kad Dievas yra, tačiau negali suprasti, koks Jis yra iš tikrųjų. Todėl, norėdamas, kad Jį pažintų, Dievas apsireiškė žmogui.
Dievas neprivalėjo mums apsireikšti. Jis tai padarė iš meilės. Kaip ir žmonių meilėje apie mylimą žmogų ką nors sužinai tik tada, kai jis atveria širdį, taip ir apie Dievo planą žinome tik todėl, kad Amžinasis ir Slėpiningasis Dievas iš meilės mums apsireiškė. Nuo pat Sukūrimo Dievas nuolat kalbėjo žmonijai per protėvius ir pranašus iki galutinio Apreiškimo per savo Sūnų Jėzų Kristų. Atsiųsdamas savo Sūnų, Dievas atvėrė mums savo širdį ir atskleidė savo slėpiningąją Esybę. [Youcat 7]
Iš praktikų ir įsitikinimų – visuotinai priimtų ar viešai įsakytų, – kurie išsaugoti Bažnyčioje, kai kurie kilę iš rašytinio mokymo; kitus gavome perduotus mums „paslaptyje“ apaštalų Tradicijos; ir abudu tikros religijos atžvilgiu turi tą pačią galią. [Šv. Bazilijus, Apie Šventąją Dvasią, 27 sk. (MG 32, 188)]
