4.38 Ar eutanazija visada blogai?
Sąvoka „eutanazija“ tapo žmogaus, kuris nebenori gyventi, nužudymo sinonimu (mirtis savo noru). Atlikdami eutanaziją užbaigiame gyvenimą, kurį Dievas mums davė saugoti: nutraukiame tai, kas mums nepriklauso.
Užuot padėjus žmogui mylėti ir gerbti Dievo duotą gyvenimą, jam padedama jį nutraukti. Eutanazijos atlikimas pažeidžia senovės graikų gydytojo Hipokrato priesaiką. Žmogus neturi teisės nutraukti savo gyvenimo ir todėl eutanazija visada yra blogai.
Kas draudžiama penktu įsakymu?
Kaip esmingai priešingi moraliniam įstatymui, penktu įsakymu draudžiami šie dalykai:
– tiesioginė ir tyčinė žmogžudystė bei bendrininkavimas joje;
– tiesioginis abortas, siektas kaip tikslas ar priemonė, taip pat bendrininkavimas jame, užtraukiantys ekskomuniką, nes žmogaus neliečiamybė absoliučiai gerbtina ir saugotina nuo pat jo pradėjimo;
– tiesioginė eutanazija, per kurią veiksmu arba tyčiniu neveiklumu nutraukiama gyvybė neįgaliesiems, ligoniams ar mirštantiesiems;
– savižudybė ir savanoriškas bendrininkavimas joje kaip sunkus nusižengimas teisingai Dievo, savo paties ir artimo meilei; atsakomybę už ją gali didinti keliamas papiktinimas ir mažinti psichikos sutrikimai arba didelė baimė. [KBKS 470]
Kokios medicinos procedūros priimtinos, mirtį pripažinus neišvengiama?
Įprastinės ligonio slaugos teisėtai nutraukti negalima. Priešingai, teisėta vartoti skausmo malšinimo priemones, kuriomis nesiekiama numarinti, ir atsisakyti „užsispyrėliškosios terapijos“, t. y. neproporcingų medicinos procedūrų taikymo be pagrįstos teigiamo rezultato vilties. [KBKS 471]
Ar galima padėti numirti?
Aktyvus mirties pagreitinimas visada yra nusižengimas įsakymui „Nežudyk“ (Iš 20,13). Tačiau būti šalia mirštančiojo ir jį paremti yra net humaniškumo įstatymas.
Ginčai dėl sąvokų aktyvi ir pasyvi pagalba mirštančiajam dažnai apsunkina debatus. Iš tikrųjų kalbama apie tai, ar mirštantį žmogų reikia nužudyti, ar leisti jam mirti. Aktyviai padedantis žmogui numirti nusižengia Penktam įsakymui, o pasyvus mirštančiojo pagalbininkas paklūsta artimo meilės įsakymui. Čia turima galvoje, kad tada, kai neabejotinai prisiartina paciento mirtis, yra nutraukiamas išimtinis, daug kainuojantis, neproporcingas laukiamiems rezultatams gydymas. Tai nuspręsti turi pats pacientas, arba toks jo sprendimas turi būti patvirtintas iš anksto. Jeigu jis to nebesugeba padaryti, nusprendžia jo įgaliotas asmuo, atsižvelgdamas į išdėstytą ar numanomą mirštančiojo norą. Niekada negalima nutraukti įprastinės slaugos mirštančiajam – ji yra artimo meilės ir gailestingumo įsakymas. Skausmą malšinantys vaistai yra leistini ir nepažeidžia žmogaus orumo, net jei jie gali sutrumpinti jo dienas. Čia svarbu, kad mirties nenorima nei kaip tikslo, nei kaip priemonės. [Youcat 382]
Socialiniame ir kultūriniame kontekste, kuriame vis sunkiau susitaikyti su kančia ir ją priimti, vis stiprėja pagunda išspręsti kančios problemą, sunaikinant ją pačioje užuomazgoje, paskubinant mirtį <...> patvirtinu, kad eutanazija yra sunkus Dievo Įstatymo pažeidimas, kadangi tai tyčinis ir moraliai nepriimtinas žmogiško asmens nužudymas. [Popiežius Jonas Paulius II, Evangelium Vitae, 15. 65]
