All Tweets
Ankstesnis:
Kitas:

3.52 Kuo skiriasi lotynų ir Bizantijos katalikai?

Rytų katalikai

Ir lotynų, ir Bizantijos katalikų tikėjimas yra visiškai vienodas. Skirtumai daugiausia susiję su bažnyčių architektūra, kasdieniais krikščioniškais papročiais ir sakramentų šventimu. Pavyzdžiui, Krikštas, Eucharistija ir Sutvirtinimas pagal Bizantijos ritą priimami tą pačią įkrikščioninimo dieną. Kitas skirtumas yra tai, jog Rytų rito kunigai gali būti vedę .

Daugelis Bizantijos rito išorinių formų bei papročių atitinka Rytų ortodoksų tradiciją. Tačiau, priešingai negu ortodoksai , graikų katalikai visiškai priklauso Katalikų Bažnyčiai. Kur Rytų Bažnyčios ir toliau naudoja Julijaus kalendorių (25 m. pr. Kr.), o Vakarų Bažnyčia yra pasirinkusi įprastesnį Grigaliaus kalendorių (1582-aisiais Viešpaties metais), gali skirtis liturginiai metai

Mes turime tą patį tikėjimą, bet meldžiamės vienoje Bažnyčioje skirtinga išorine forma, besiskiriančia tradicija, architektūra ir liturginiais drabužiais.

Bažnyčios išmintis

Kaip Bažnyčia žemėje švenčia liturgiją?

Liturgiją žemėje Bažnyčia švenčia kaip kunigiškoji tauta, kurioje kiekvienas atlieka jam būdingą pareigą Šventosios Dvasios vienybėje: pakrikštytieji aukoja save kaip dvasinę auką; įšventintieji tarnautojai švenčia pagal Šventimus, gautus tarnauti visiems Bažnyčios nariams; vyskupai ir kunigai veikia atstovaudami Kristui kaip Galvai. [KBKS 235]

Kaip švenčiama liturgija?

Liturgijos šventimas nuaustas iš ženklų ir simbolių, kurių reikšmė, įsišaknijusi kūrinijoje ir žmogiškosiose kultūrose, ryškėja per Senosios Sandoros įvykius ir pilnatviškai atsiskleidžia Kristaus Asmenyje bei veikloje. [KBKS 236]

Kokia yra šventųjų paveikslų paskirtis?

Tobuliausia liturginė ikona yra Kristaus paveikslas. Kiti paveikslai, vaizduojantys Mergelę ir šventuosius, žymi juose šlovinamą Kristų. Jie skelbia tą pačią evangelinę žinią, kurią Šventasis Raštas perteikia žodžiais, ir padeda budinti bei maitinti tikinčiųjų tikėjimą. [KBKS 240]

Kokia yra liturginių metų paskirtis?

Per liturginius metus Bažnyčia švenčia visą Kristaus slėpinį nuo Įsikūnijimo iki šlovingojo sugrįžimo. Nustatytomis dienomis Bažnyčia su ypatinga meile pagerbia palaimintąją Mergelę Mariją, Dievo Motiną, taip pat atmena dėl Kristaus gyvenusius, su juo kentėjusius ir su juo pašlovintus šventuosius. [KBKS 242]

Kas yra liturgijos šaltinis?

Liturgijos šaltinis yra Dievas, amžinoji, dangiškoji Meilės šventė – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios džiaugsmas. Kadangi Dievas yra Meilė, Jis trokšta leisti ir mums dalyvauti Jo džiaugsme ir suteikti mums palaiminimą.

Mūsų žemiškosios liturginės apeigos turi būti grožio, jėgos ir įtaigos kupinos šventės, nes jos – mus sukūrusio Tėvo šventės, todėl čia tokį svarbų vaidmenį vaidina žemės turtai: duona, vynas, aliejus ir šviesos, smilkalai, sakrali muzika ir malonios spalvos; liturginės apeigos – ir mus atpirkusio Sūnaus šventės, todėl džiūgaujame, kad esame išvaduoti, laisvai kvėpuojame, girdime Jo žodžius ir stiprėjame valgydami eucharistines atnašas; liturginės apeigos – ir mumyse gyvenančios Šventosios Dvasios šventės, todėl iš šventųjų susirinkimų taip gausiai plaukia paguoda, pažinimas, drąsa, galia ir palaiminimas. [Youcat 170]

Kas yra liturgijos esmė?

Liturgija pirmiausia yra bendrystė su Jėzumi Kristumi. Kiekvienos liturginės apeigos, ne vien Eucharistijos šventimas, yra mažosios Velykos. Jėzus švenčia su mumis perėjimą iš mirties į gyvenimą ir duoda jam pradžią.

Svarbiausios pasaulyje liturginės apeigos buvo Velykų apeigos, kurias Jėzus savo mirties išvakarėse šventė su savo mokiniais Paskutinės vakarienės menėje. Mokiniai galvojo, kad Jėzus švęsiąs Izraelio išvadavimą iš Egipto nelaisvės. Tačiau Jėzus šventė visos žmonijos išvadavimą iš mirties valdžios. Anuomet Egipte aukojamo avinėlio kraujas saugojo izraelitus nuo mirties angelo. Dabar Jis būsiąs tas Avinėlis, kurio Kraujas išvaduos žmoniją iš mirties. Jėzaus mirtis ir prisikėlimas ir įrodo, jog galima mirti ir vis dėlto toliau gyventi. Tai ir yra tikrasis kiekvienų krikščioniškųjų liturginių apeigų turinys ir esmė. Jėzus pats palygino savo mirtį ir prisikėlimą su Izraelio išvadavimu iš Egipto vergovės. Nuo tada Velykų slėpiniu vadinamas išganomasis Jėzaus mirties ir prisikėlimo veikimas. Kaip avinėlio kraujas iš Egipto išeinantiems izraelitams gelbėjo gyvybę (Iš 12), taip ir Jėzus yra tikrasis Velykų Avinėlis, išgelbėjęs į mirtį ir nuodėmę puolusią žmoniją. [Youcat 171]