2.42 Kokį vaidmenį Bažnyčia vaidino Apšvietos laikotarpiu?
XVII amžiuje mokslo raida paskatino suabejoti tikėjimu. Apšvietos mąstytojams teisingi buvo tik tie teiginiai, kurie galėjo būti racionaliai patvirtinti. Bažnyčia ir popiežius buvo smarkiai puolami.
Racionalizmas susitelkė į žmogaus mąstymą. (Neteisinga) išvada buvo ta, kad Dievo Apreiškimas ir krikščionybė turi būti atmesti. Tačiau tikėjimas ir mokslas gali būti visiškai suderinami! Retkarčiais šis laikotarpis turėjo teigiamos įtakos Bažnyčiai. Kai kuriose protestantiškose šalyse Apšvieta sudarė sąlygas didesnei katalikų ir kitų tikinčiųjų religijos laisvei. Bet tuo pat metu vyko Prancūzijos revoliucijos, kuri taip pat rėmėsi Apšvieta, baisybės.
Esame kūriniai, vadinasi, priklausome nuo Kūrėjo. Apšvietos laikotarpiu pirmiausia ateizmas tai laikė priklausomybe, iš kurios būtina išsilaisvinti. Tačiau fatališka priklausomybė tai būtų tik tokiu atveju, jei šis Dievas Kūrėjas būtų tironas, negera Esybė, jei jis būtų toks, kaip žmogiškieji tironai. Tačiau jei šis Kūrėjas mus myli ir mūsų priklausomybė reiškia buvimą jo meilės erdvėje, tai ši priklausomybė kaip tik ir yra laisvė. [Popiežius Benediktas XVI, Kreipimasis į Romos kunigų seminarijos bendruomenę, 2009 m. vasario 20 d.]
