All Tweets
Ankstesnis:
Kitas:
soldaten

4.44 Ar gali krikščionys stoti į kariuomenę arba kariauti?

Visuomenė ir bendruomenė

Labai krikščioniška padėti siekti taikos ir saugumo. Tai yra būdinga kariuomenės užduotis. Jėga, kurią kareiviai kartais yra priversti panaudoti, gali būti pateisinama, jei kyla neišvengiama grėsmė, su sąlyga, kad nėra kito sprendimo, o naudojama jėga proporcinga siekiamam tikslui.

Popiežius Jonas Paulius II 2003 m. sakė: “Karo ne visada galima išvengti. Bet jis visada yra pralaimėjimas žmonijai.”

> Daugiau skaityk knygoje

Darbuotis dėl taikos ir teisingumo labai krikščioniška. Karas kartais neišvengiamas, bet jis visada yra pralaimėjimas žmonijai.

Bažnyčios išmintis

Kokio požiūrio į taiką Viešpats reikalauja iš kiekvieno žmogaus?

Skelbdamas: „Palaiminti taikdariai“ (Mt 5, 9), Viešpats reikalauja širdies ramybės ir kaip amoralų smerkia pyktį, kuris yra keršto troškimas dėl patirto blogio, ir neapykantą, skatinančią linkėti bloga artimui. Tokia laikysena, jei ji valinga ir sąmoninga labai svarbiuose dalykuose, sunkiai nusidedama meilei. [KBKS 480]

Ko reikia taikai pasaulyje?

Jai reikalingas nešališkas asmens gėrybių paskirstymas ir apsauga, laisvas žmonių tarpusavio bendravimas, pagarba asmenų ir tautų orumui, uolus teisingumo ir brolybės puoselėjimas. [KBKS 482]

Kas, gresiant karui, turi tiksliai įvertinti šias sąlygas?

Apie tai turi protingai spręsti valstybių vadovai, taip pat turintys teisę įpareigoti piliečius ginti valstybę, išlaikant asmens teisę dėl sąžinės priekaištų tarnybą žmonių bendruomenei atlikti kitokia forma. [KBKS 484]

Ko moraliniu įstatymu reikalaujama karo atveju?

Moralinis įstatymas galioja visada, net karo atveju. Juo reikalaujama humaniškai elgtis su civiliais gyventojais, sužeistais kariais ir karo belaisviais. Tautų teisei sąmoningai prieštaraujantys veiksmai ir juos įsakantys potvarkiai yra nusikaltimai, nepateisinami aklu klusnumu. Masinis griovimas, taip pat tautos ar etninės mažumos naikinimas smerktini kaip sunkiausios nuodėmės; moralė įpareigoja priešintis tai įsakantiems potvarkiams. [KBKS 485]

Kas darytina norint išvengti karo?

Dėl karo sukeliamų blogybių ir neteisybių reikia daryti visa, kas tik protingai įmanoma, kad bet kokia kaina būtų galima jo išvengti. Ypač reikia vengti teisėtos valdžios nereglamentuoto ginklų kaupimo ir prekybos, neteisingumo, pirmiausia – ekonominio ir socialinio, etninės ir religinės diskriminacijos, pavydo, nepasitikėjimo, puikybės ir keršto dvasios. Visa, kas daroma tokiai ir kitokiai netvarkai įveikti, padeda kurti taiką ir išvengti karo. [KBKS 486]

Kas yra taika?

Taika yra teisingumo darbas bei išdava ir įgyvendintos meilės ženklas. Kur viešpatauja taika, ten „kiekvienas kūrinys gali ilsėtis tvarkos ramybėje“ (šv. Tomas Akvinietis). Žemiškoji taika yra dangų ir žemę sutaikinusio Kristaus taikos atvaizdas.

Taika yra ne vien tik karo nebuvimas ir ne tik rūpestingai subalansuota jėgų pusiausvyra (priešiškų jėgų pusiausvyra). Taikos metu žmonės, naudodamiesi teisėtai įgytu turtu ir laisvai jį tarpusavyje mainydami, gali saugiai gyventi. Taikos metu gerbiama kiekvieno individo ir visos tautos orumas bei apsisprendimo teisė. Taikos metu žmonių sugyvenimas yra broliškai solidarus. [Youcat 395]

Kaip krikščionis elgiasi supykęs, užsirūstinęs?

Šv. Paulius sako: „Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!“ (Ef 4, 26)

Pyktis, rūstybė pirmiausia yra natūrali būsena, reakcija į patirtą neteisybę. Tačiau jei pyktis tampa neapykanta ir artimui linkima blogo, natūralus jausmas tampa sunkiu nusižengimu meilei. Bet koks nekontroliuojamas pyktis, pirmiausia troškimas atkeršyti, yra pavojus taikai ir sugriauna tvarkos ramybę. [Youcat 396]

Kaip Jėzus vertina nuostatą nenaudoti prievartos?

Jėzus nuostatą nenaudoti prievartos labai vertina, iš savo mokinių Jis reikalauja: „O aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą“ (Mt 5, 39).

Petrui, pasirengusiam apginti Jį jėga, Jėzus sako: „Kišk savo kalaviją į makštį!“ (Jn 18, 11). Jėzus nekviečia griebtis ginklo. Jis tyli Piloto klausiamas. Jo kelias yra eiti kartu su aukomis, eiti ant kryžiaus, pasaulį išganyti meile ir palaiminti taikinguosius. Todėl Bažnyčia gerbia žmones, dėl savo įsitikinimų atsisakiusius karo tarnybos ir kitokiu būdu tarnaujančius visuomenei. [Youcat 397]

Ar krikščionys turi būti pacifistai?

Bažnyčia kovoja už taiką, tačiau neatstovauja radikaliajam pacifizmui. Negalima nei žmogui, nei valstybei, nei visuomenei atimti pagrindinės teisės į savigyną ir į gynybą ginklu. Doroviniu požiūriu karas leistinas tik kaip paskutinė priemonė.

Bažnyčia aiškiai pasisako prieš karą. Krikščionys imasi visų priemonių, kad karo būtų išvengta iš anksto: jie pasisako prieš ginklų kaupimą ir prekybą, kovoja su rasine, etnine ir religine diskriminacija, prisideda naikinant ekonominę ir socialinę neteisybę ir taip stiprina taiką. [Youcat 398]

Kada leistina panaudoti karinę jėgą?

Karines jėgas leistina naudoti tik kraštutiniu atveju. Kad karas būtų teisingas, jis turi atitikti šiuos kriterijus: 1. Kompetentingos valdžios įpareigojimas; 2. Teisėtas pagrindas; 3. Teisėtas ketinimas; 4. Visos taikios priemonės jau išbandytos; 5. Naudojamos proporcingos grėsmei priemonės; 6. Yra pagrindo tikėtis sėkmės. [Youcat 399]

Štai ką sako popiežiai

[Jūs, ginkluotųjų pajėgų nariai, esate] įsipareigoję ginti taiką ir gyvybę <...> Visų jūsų darbas ir pasiaukojimas padeda užtikrinti taiką ir asmenų bei visuomenės saugumą. Aš meldžiu, kad jūs patys atlikdami savo profesines pareigas visada būtumėte saugūs ir kad dieviškosios išminties bei stiprybės dovanos visada jus lydėtų, tarnaujant savo šaliai ir bendrapiliečiams. [Popiežius Jonas Paulius II ginkluotosioms pajėgoms, 2000 m. lapkričio 19 d.]