All Tweets
Ankstesnis:
Kitas:

3.9 Ar mes meldžiamės Tėvui, Sūnui ar Šventajai Dvasiai? Taip pat Marijai ir šventiesiems?

Maldos formos

Visada galime melstis kiekvienam iš trijų Švenčiausiosios Trejybės Asmenų, kurie kartu yra viena. Tačiau taip pat jie yra saviti Asmenys. Dažnai kreipiame savo maldas į Dievą Tėvą: šitaip mes įsitraukiame į nenutrūkstamą Jėzaus maldą Jo Tėvui.

Taip pat galime melstis Jėzui arba Šventajai Dvasiai, pavyzdžiui, prašydami išminties ir įkvėpimo. Mes meldžiamės žemėje, tuo tarpu šventieji ir angelai nuolat meldžiasi danguje. Todėl gali paprašyti jų melsti už mus Dievą, kadangi jie yra arti Jo danguje.

> Daugiau skaityk knygoje

Gali melstis Tėvui, Sūnui ar Šventajai Dvasiai, nes jie yra vienas Dievas. Taip pat gali prašyti Marijos, šventųjų ir angelų melsti už tave ir su tavimi.

Bažnyčios išmintis

Kokia yra maldos Tėve mūsų kilmė?

Jėzus išmokė Tėve mūsų, šios nepakeičiamos krikščioniškosios maldos, tą dieną, kai vienas iš jo mokinių pamatė jį besimeldžiantį ir paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis“ (Lk 11, 1). Bažnyčios liturgijos tradicijoje visada vartotas šv. Mato tekstas (6, 9–13). [KBKS 578]

Kodėl ji vadinama „Viešpaties malda“?

Tėve mūsų vadinama „Viešpaties malda“, nes jos išmokė pats Viešpats Jėzus. [KBKS 580]

Kodėl sakome: „Tėve mūsų“?

Žodžiu mūsų išreiškiamas visiškai naujas santykis su Dievu. Melsdamiesi Tėvui, garbiname ir šloviname jį su Sūnumi ir Šventąja Dvasia. Mes esame jo tauta Kristuje, o jis yra mūsų Dievas dabar ir per amžius. Apie Tėvą sakome mūsų dėl to, kad Kristaus Bažnyčia yra daugelio „vienos širdies ir vienos sielos“ (Apd 4, 32) brolių ir seserų bendrystė. [KBKS 584]

Ko prašo Bažnyčia, melsdama: „Teateinie tavo karalystė“?

Bažnyčia maldauja galutinio Dievo karalystės atėjimo, šlovingai grįžtant Kristui. Tačiau Bažnyčia taip pat meldžia, kad Dievo karalystė jau dabar augtų per žmonių pašventinimą Dvasioje ir per jų įsipareigojimą tarnauti teisingumui bei taikai, vadovaujantis palaiminimais. Toks prašymas yra Dvasios ir Sužadėtinės šauksmas: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22, 20). [KBKS 590]

Kodėl prašoma: „Teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“?

Tėvas nori, „kad visi žmonės būtų išganyti“ (1 Tim 2, 4). Todėl Jėzus atėjo tobulai įvykdyti išganomosios Tėvo valios. Meldžiame Dievą Tėvą suvienyti mūsų valią su jo Sūnaus valia Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir šventųjų pavyzdžiu. Prašome, kad šis geranoriškas planas būtų iki galo įgyvendintas žemėje taip, kaip jau įgyvendintas danguje. Būtent melsdamiesi galime suvokti „Dievo valią“ (Rom 12, 2) ir įgyti „ištvermės įvykdyti Dievo valią“ (plg. Žyd 10, 36). [KBKS 591]

Ką reiškia: „Neleisk mūsų gundyti“?

Prašome Dievo Tėvo nepalikti mūsų vienų gundymo galiai. Prašome Šventosios Dvasios išmokyti skirti, viena vertus, išmėginimą, leidžiantį mums augti gėriu, ir pagundą, vedančią į nuodėmę bei mirtį, antra vertus, buvimą gundomam ir pritarimą gundymui. Šis prašymas suvienija mus su Jėzumi, pagundą įveikusiu malda. Juo meldžiama budrumo ir ištvermės iki galo malonės. [KBKS 596]

Ar esame tikri, kad mūsų maldos pasiekia tikslą?

Jėzaus vardu kalbamos maldos nueina ten, kur nueina Jėzaus maldos: į dangiškojo Tėvo Širdį.

Tuo esame taip tikri, kaip pasitikime Jėzumi. Juk Jėzus vėl atvėrė mums kelią į dangų, kuris dėl nuodėmės buvo uždarytas. Kadangi Jėzus yra Kelias į Dievą, krikščionys savo maldas dažniausiai baigia žodžiais: „To prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.“ [Youcat 495]

Tai kur tas dangus, kuriame yra mūsų Tėvas?

Dangus yra ten, kur yra Dievas. Žodis „dangus“ reiškia ne vietą, bet Dievo būtį, buvimą, kuris nėra susijęs nei su erdve, nei su laiku.

Neieškokime dangaus virš debesų. Kur tik mes šloviname ir garbiname Dievą ar atsigręžiame į savo artimą, pakliuvusį į bėdą,kur džiaugiamės ir mylime, kur tik atsiverčiame ir susitaikiname su Dievu, ten atsiveria dangus. „Ne kur dangus, ten yra Dievas, bet kur Dievas, ten yra dangus“ (Gerhardas Ebelingas). [Youcat 518]  

Ką reiškia žodžiai: „atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“?

Gailestingas atleidimas – tas, kurį suteikiame kitiems, ir tas, kurio mums reikia, – yra vienas ir nedalus. Jei patys nebūsime gailestingi ir kitiems neatleisime, mūsų širdies nepasieks ir Dievo gailestingumas.

Daugelis žmonių visą gyvenimą kovoja negalėdami atleisti. Tvirtą nesutaikinamumo blokadą galime įveikti tik prisiminę, kad Dievas mus priėmė, „kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8). Kadangi turime maloningą Tėvą, mūsų gyvenime įmanomi atleidimai ir susitaikinimai. [Youcat 524]

Štai ką sako popiežiai

Palaiminta esi tu, Marija, kuri įtikėjai. Todėl mes kartu su Elzbieta (plg. Lk 1, 45) tave giriame. Palaiminta esi tu, mūsų Viešpaties Jėzaus ir Bažnyčios Motina <...> Tavo motiniškai širdžiai, Marija,mes ypatingai patikime kančios ir sielvarto prislėgtuosius: ligonius ir neįgaliuosius, vyrus ir moteris, patiriančius sunkumų santuokoje, konfliktuojančių šeimų vaikus, žmones, turinčius didelių skolų, bedarbius, susvetimėjusius ir įkalintus. Kiek daug ašarų, kiek daug baimės, kiek daug tamsos šioje kelionėje! [Popiežius Jonas Paulius II, Malda Marijai Mariazell šventovėje, 1983 m. rugsėjo 13 d.]