All Tweets
Ankstesnis:
Kitas:

3.1 Kodėl turėčiau melstis ir kaip tai daryti?

Asmeninė malda

Malda yra kalbėjimas su Dievu (ne tik Jam). Kai meldiesi, skiri laiko pažinti Dievą ir megzti su Juo ryšį. Tai svarbu kiekvienam krikščioniui. Jėzus nurodė savo mokiniams dažnai melstis (Lk 22, 46)Lk 22,46 : "Jis tarė jiems: „Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!“. Tačiau malda ne visada būna lengva: kaip pradėti ir ką gali sakyti?

Svarbiausia, ką reikia suvokti, − kad Dievas visada yra su tavimi, net ir dabar, kai naršai internete... Niekas netrukdo tau šią akimirką užmerkti akis ir pasakyti Dievui, kas yra tavo širdyje. Paprašyk Jo pagalbos, pasakyk, kas yra sunku, ir padėkok už tai, ką gavai. Tai − malda!

> Daugiau skaityk knygoje

Dievas prašo tavęs melstis. Jis laukia tavęs! Tavo santykis su Dievu suteiks tau tikro tvaraus džiaugsmo. Tu gali prašyti visko ir sakyti Jam viską.

Bažnyčios išmintis

Kas yra malda?

Malda yra širdies pakėlimas į Dievą. Melsdamasis žmogus užmezga gyvą ryšį su Dievu.

Malda yra platūs vartai į tikėjimą. Kas meldžiasi, gyvena jau ne iš savęs, ne tik dėl savęs ir ne savo jėgomis. Jis žino, kad yra Dievas, į kurį galima kreiptis. Besimeldžiantis žmogus vis labiau pasitiki Dievu. Jau dabar jis ieško ryšio su Tuo, su kuriuo vieną dieną susitiks akis į akį. Todėl krikščionis turi stengtis melstis kasdien. Beje, melstis negalima išmokti taip, kaip išmokstama kokios nors technikos. Malda yra dovana, kurią, kad ir kaip keista tai atrodo, gauni melsdamasis. [Youcat 469]

Štai ką sako popiežiai

Pasinėrę į įprastus žmogiškus užsiėmimus, negalime prarasti ryšio su Kristumi. Mums reikia specialių akimirkų, skirtų išskirtinai tik maldai. Malda yra būtina tiek asmeniniame gyvenime, tiek apaštalaujant. Negali būti jokio autentiško krikščioniško liudijimo, jeigu mes pirmiausia nesame sustiprinti malda. Malda yra įkvėpimo, energijos ir drąsos šaltinis, susiduriant su sunkumais ir kliūtimis: ji yra ištvermės ir gebėjimo imtis iniciatyvos atnaujintomis jėgomis šaltinis. [Popiežius Jonas Paulius II, Homilija Gorzove, 1997 m. birželio 2 d.]